Kaip išmokyti vaiką ne kalbėti su nepažįstamais

Tėvai ne visada gali lydėti vaikus į mokyklą ir iš jos. Ir dėl to labai svarbu išmokinti vaiką elgesio, kai į jį kreipiasi nepažįstamieji. Ką , būtent, turi įsisąmoninti vaikas, papasakojo mūsų ekspertė.

1. Jei suaugęs prašo pagalbos – bėk

Norėdami būti „geriečiais“, pasirūpinti mažesniais ir padėti vyresniems, vaikai gali tapti piktadarių aukomis, kurie gali paprašyti panešti tašę, išsiaiškinti su telefonu ar padėti kažką surasti. Jei vaikas išgirsta tokį prašymą, turi tvirtai atsakyt – „Ne, kreipkitės į suaugusiuosius, jie jums parodys kelią“.

Ir nedelsiant pasišalinti, daugiau apie nieką nekalbant. Paaiškinkite vaikui, kad, jei suaugusiąjam tikrai buvo reikalinga pagalba, jis jos kreiptųsi į tokį patį suaugusįjį, kaip ir pats; juk vaikas mažai kuo gali padėti. Kad vaikas nebijotų visų aplamai, papasakokite, kad esant būtinumui, jis gali kreiptis pagalbos į suaugusiuosius – tai normalu.

2. Svetimiems žmonėms reikia šaukti „Ne“

Kad apsaugoti vaiką nuo pavojingų nepažįstamųjų, reikia įvesti taisyklę: į kiekvieną svetimo žmogaus pasiūlymą, vaikas turi garsiai atsakyti „Ne“. Pavyzdžiui, išgirdęs iš pašalinio: „Nori šokoladuko?“ ar „Sėskis, pavešiu iki namų“, vaikas iš karto turi surikti „Ne“ ir bėgti nuo jo toliau; o jeigu vaikas pradės aiškinti, kodėl jis to nenori ar kad neleidžia mama, apsukrus piktadarys gali lengvai vaiką perkalbėti.

Kategoriškas ir garsus „Ne“, kelioms sekundėms išmuš nepažįstamąjį iš vėžių ir vaikas per tą laiką gali spėti pabėgti ir, esant reiklui, kreiptis pagalbos.

Paaiškinkite vaikui, kad prašyti pagalbos geriausiai pas praeinančius pro šalį porą, kurioje vyras ir moteris. Reikalas tame, kad esant šalia moteriai, vyrai elgiasi didvyriškiau ir instinktyviai pasistengs apginti vaiką.

3. Mokinkite vaiką atsisakyti

Vaiko saugumas

Auklėdami vaikus būti paklusniais ir pasakojant, kad suaugusiųjų reikia klausytis, jūs įskiepijate jam nuolankumą. Tokiu būdu, vaikas nesirįžta suaugusiam šūktelėti „Ne“. Kad išmokyti tokių įgūdžių, pratinkite vaiką kalbėti savo vardu. Prie to, mokinkite atsisakyti mandagiai, bet tvirtai. Pavyzdžiui, į pasiūlymą užsakyti porciją fri bulvyčių, lai vaikas pats atsako: „Ne, ačiū“, o įpasiūlymą sudalyvauti kokiame nors žaidime, tegul vaikas atsako: „Ne, mes vėluojame“.

4. „Ne“ dviejų metrų atstumu ir daug kartų

Mokinkite vaiką laikytis asmeninės erdvės. Jis neturi prisileisti nepažįstamojo arčiau dviejų metrų. Visų pirma, toks atstumas leidžia vaikui žiūrėti suaugusiąjam tiesiai į akis, o ne iš apačios į viršų ir jis psichologiškai tampa kaip lygus su lygiu. Antra, toks atstumas, bandant vaiką sugriebti, suteiks jam galimybę atlikti manevrą (išsisukti, pabėgti). O atsakant į pasiūlymą neigiamai, vaikas turi pakartoti žodelį „Ne“, tris – keturis kartus. Taip įtikimiau skamba.

Vaiko saugumas

5. Nepasikliaukite slaptažodžiais

Tinkluose šiai dienai dayg patarimų dėl to, kad mamai su vaiku reikia sugalvoti slaptažodį. Bet šis metodas nevisada efektyvus. Visų pirma, vaikai iki 10 metų amžiaus, dažnai pamiršta slaptažodžius arba susimaišo su kitais. Antra, jie iš prigimties – plepučiai. Tad, jei ir prisimena slaptažodį, daug tikimybės, kad papasakos apie tai draugams; o tai reiškia, kad slaptasis žodis taps bendra vertybe ir piktadariai gali tuo pasinaudoti.

6. Į žaidimus tik su tėvais

Vaiko saugumas

Įkalbėti nusukti iš kelio pakeliui namo, dėl kažkokios akcijos ar žaidimo, kurie vyksta netoliese, pavyzdžiui, pramogų centro gimtadienį. Paaiškinkite moksleiviui, kad dovanas dalina tik pateikus dokumentą, o nepilnamečiai vaikai akcijose dalyvauti nebegali. Jei vaiką įkalbinėja lošti dėl kokio nors prizo, tarsi „Tik šiandien, tik vieną kartą“, tegul jis pasako vedėjui, kad tuoj paskambins tėvams ir ateis į renginį su jais. Tokiu atveju, jei siūlytojas planavo piktus kėslus, jis turėtų pasišalinti.

7. Mokinkite ir be žodelio „Ne“

Psichologinio vaiko vystymosi iki dešimties metų ypatumas – jam sudėtinga priimti veiksmažodžius su žodeliu „Ne“: „ne daryk“, „ne reikia“, „ne kalbėk“ ir kt. Dažnai jūsų draudimai priimami kaip „daryk“, „reikia“, „imk“ ir kt. Auklėjamosios kalbos su tokio amžiaus vaikais turi būti pravedamos leidžiamąja forma. Pavyzdžiui, „ne kalbėk su svetimais suaugusiais“, perfrazuokite į „kalbėk tik su tais, kuriuos pažįsti“. Be to, dalelytė „Ne“, nepriimtina pasąmonėje, kai kalba eina nežinoma vaikui tema ar informacija. O imant domėn tai, kad mokinukas iki 10 metų turi labai mažai patirties ir, praktiškai viską, ką jūs formuluojate su žodeliu „Ne“, frazė gali būti priimta atvirkštine prasme. O kokia čia naujiena, kad „Draudžiamas vaisius saldesnis?“ O vaikui – ypač.

8. Atsakydamas bendraamžiams, tegul verčia viską ant tėvų

Vaiko saugumas

Kartais vaikui nepatogu pasakyti „Ne“ savo draugams. Smarkesni bendraamžiai tuo naudojasi. Kad atsakyti nesigėdijant, idealu būtų baimė būti nubaustam tėvų. Pavyzdžiui, į prašymą paskolinti pinigų, vaikas turėtų paaiškinti, kad, jei tėvai sužinos, jis liks be kišenpinigių savaitei ar dar ilgiau. Ar į pasiūlymą pabėgti iš pamokos, turėtų būti atsakyta: „Tuoj atvažiuos tėtis ir jei sužinos, kad nebuvau pamokoje, iš manęs atims internetą mėnesiui“. O bendraamžiai vargu ar norės akistatos su tėvais.

9. Vaišės – „Ne mėgstu“

Įpratinkite vaiką, kad imti iš nepažįstamųjų vaišių, kategoriškai negalima. Ir nesvarbu, ar tai bus saldainis, obuolys, ar šokoladukas. Bet jei vaikas žino, kad nuo siūlančių nepažįstamųjų reikia bėgti, o čia vaišina žmonės, kuriuos jau yra matęs (vyresnių klasių moksleiviai, bendraklasių tėvai ir tt). Šiuo atveju vaikas turėtų mandagiai ir gudriai atsakyti, kad jis to nevalgo arba, nemėgsta, arba alergiškas šokoladui, arba, tiesiog, mama draudžia tai valgyti.

10. Visas radybas nešk į mokyklą

9 – 10 metųvaikams, būdingas heroizmas. Jie nori būti reikalingais. Todėl, suradę pamestą piniginę, pradeda skambinti pagal vizitinę kortelę, kad grąžinti savininkui, pamatę klaidžiojantį šunį su apykakle, pagal nurodytą adresą veda jį šeimininkui, o jei pasimetęs mažylis prašo palydėti jį iki jo namų, devynmetis su entuziazmu vyksta į svetimą kiemą arba rajoną. Tėvų pareiga, paaiškinti vaikui, kad taip daryti ne valia, nors ir pagirtina. Veikdamas savarankiškai, vaikas rizikuoja; juk vietoje padėkos, jis gali pakliūti į pasalą.
Kad apsaugoti save, bet prie to likti neabejingam svetimai bėdai, vaikas turėtų paskambinti tėvams ir papasakoti, kas nutiko. Po to, jei tėvai leidžia, visa pagalba turi būti vykdoma per mokyklą. Mokytojai atsakingi už vaiką valandą iki užsiėmimų ir valanda po jų. Todėl, jei prieš pamokas ar po jų, vaikas rado piniginę, paklydusį šuniuką ar mažą vaiką, reikia vykti į mokyklą, kur mokytojas nuspręs, kaip veikti toliau. Kitokiu laiku – geriausiai kreiptis į policiją.

Leave a Response

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.